Na ir apie studijas pagaliau

Jau prieš porą savaičių spėjau grįžti į Lietuvą, bet kaip ir žadėjau dar truputi papasakosiu apie pačias studijas Bolzano universitete.

EDIT: Jei domitės Bolzano universitetu, galite paskaityti erasmus studentų aprašomąsias ataskaitas (ten yra ir mano ataskaita):

http://erasmus.tprs.vu.lt/ataskaita/atsiliepimai/index.php?salis=11&uni=166

Universiteto infrastruktūra

Bendras vaizdelis. Universitetas yra labai jaunas ir mažas. Tai turi savų privalumų ir trūkumų. Sakyčiau, kad mažo universiteto privalumai atsveria trūkumus, nes mažiau studentų paskaitose, daugiau dėmesio dėstytojai gali skirti kiekvienam studentui individualiai (o aš dėmesį labai mėgstu) :). Be to universitetas labai turtingas. Pinigų turi net daugiau negu reikia. Viskas universitete nauja ir moderniška. Be to, jau vien daug ką pasako, kad kai kurie dėstytojai važinėja į universitetą kartą per savaitę net iš Milano (iki Milano 4 valandos traukiniu).

Universitete yra tik 5 fakultetai: Computer Science, Economics and Management, Education, Design and Art, Science and Technology (pastarasis labai mažas, turi vos tris specialybes). Studijos universitete vyksta net trimis kalbomis: italų, anglų ir vokiečių. Studijuojantiems Computer Science fakultete, tai nesudaro problemų, nes ten paskaitos vyksta tik anglų kalba, tačiau lietuviams atvažiavusiems studijuoti Economics and Management arba Design and Art fakultetuose ir nemokantiems gerai italų ir vokiečių kalbų, yra gan sudėdinga. Šalia savo dalyko kursų, tenka dar intensyviai mokytis užsienio kalbų. Beje, visi čia studijuojantys lietuviai gauna stipendijas iš Bolzano provincijos (apie kurias universiteto tinkalapyje nieko nerašoma) ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl čia yra tiek daug lietuvių.

Biblioteka. Biblioteka mano akimis yra superinė. Ji yra pačiame universiteto pastate, tačiau užima didžiulį plotą ir driekiasi net per keturis aukštus. Knygų man labai daug joje nereikėdavo, bet ko prisireikdavo visada surasdavau. Knygos tvarkingai suskirstytos į lentynas, todėl nesunku surasti tai, ko reikia. Be to, bibliotekoje sudarytos labai geros sąlygos mokytis: visuose keturiuose aukštuose pilna stalų skirtų studentams. Ir kas svarbiausia studentai šiomis sąlygomis labai aktyviai naudojasi: sesijos metu kartais net sunku būdavo rasti laisvą stalą visuose keturiuose aukštuose, bet studentų netrūksta bibliotekoje ir viso semestro metu. Kelios bibliotekos nuotraukos:

http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/201002BolzanoBiblioteka#

Studento kortelės. Studento kortelė Bolzano universitete turi papildomą funkciją: ji veikia kaip studento elektroninė piniginė. Su ja galima atsiskaityti valgykloje, spausdinti ir šviesti lapus bibliotekoje, netgi pirkti kavą ar šokoladukus iš tų aparatų koridoriuose (nežinau kaip jie lietuviškai vadinasi). Labai labai patogu. Kortelė veikia iš gana toli, todel norint atsiskaityti, studento kortelės net nereikia išimti iš piniginės: pavyzdžiui priglaudi piniginę prie kavos aparato tam skirtoje vietoje, pasirenki kavą su mygtuku ir viskas. Ir nereikia pastoviai krapštyti centų piniginėje :)

Mokymosi sistema

Kadangi lankiau Computer Science fakulteto paskaitas, tai savaime suprantama kalbėsiu tik apie šį fakultetą. Taip pat truputi palyginsiu Bolzano universiteto mokymosi sistemą su kitų universitetų, kuriuose mokiausi: VU (MIF) ir Jacobs University Bremen mokymosi sistemomis.

Mokymasis semestro metu. Mokytis Bolzano universitete nebuvo labai sunku. Semestro metu reikėjo mokytis gal truputi daugiau negu MIFe, bet panašiai. Užtat paskaitų kokybė sakyčiau geresnė nei MIFe. Dėstytojai vakarietiškesni, pagarbiau žiūri į studentą, labiau stengiasi užmegzti ryšį ir padėti mokytis. Beveik visos paskaitos vykdavo su prezentacijomis per projektorius, kas man patinka, nes nereikia nieko rašyti ir konspektuotis (ko aš labai nemėgstu). Viena paskaita (Formal Languages) neturėjo slaidų, dėstytojas viską rašė ant lentos, tačiau dėstytojas davė konspektus, kuriuose viskas buvo praktiškai identiška, ką jis rašydavo ant lentos. Sakyčiau tobulas variantas. Nereikia rašyti, gali įsiklausyti, ką aiškina dėstytojas, o konspektus turi pilnus ir tvarkingus. Patys studentai irgi yra daug stropesni ir daugiau dirbantys nei MIFe (kas manau yra mažesnio studentų skaičiaus ir geresnės dėstymo kokybės pasekmė).

Taigi semestro metu nei namų darbų, nei quizz'ų, nei midterm'ų praktiškai nebuvo (taip kaip būdavo Jacobs universitete). Šiuo atžvilgiu Bolzano panašesnis į MIFą ir spėju į daugumą kitų Europos universitetų, kadangi quizz'ai ir namų darbai labiau amerikietiškos studijų sistemos ypatybė (Jacobs universitetas pagrįstas amerikietiškos mokymosi sistemos principu). Iš vienos pusės, manau, kad quizz'ai ir namų darbai tave priverčia daugiau mokytis viso semestro metu, todėl daugiau ir išmoksti. Iš kitos pusės, Jacobs universitete su šitais dalykais buvo šiek tiek „persūdyta“: reikėjo mokytis tiek, kad nebelikdavo niekam kitam laiko. Manau, geriausia būtų rasti aukso viduriuką: kažkiek quizz'ų ir namų darbų tikrai nepakenktų (ypač MIFe), bet ne per daug.

Beje, Software Engineering kryptis kiek girdėjau, Bolzano universitete nėra labai stipri (nors universitetas ir bando ją stiprinti). Užtat su duombazėm ir logika susijusios Computer Science kryptys yra gan stiprios.

Projektai. Tačiau Bolzano universitetas pranoksta Jacobs bent vienu požiūriu: čia semestro metu studentai turi atlikti gan nemažai grupinių arba individualių projektų (kas šiek tiek atstoja namų darbus). Jacobs ir MIF projektų taip pat buvo, bet ne tiek daug. Bolzane turėjau 6 kursus ir net 4 iš jų turėjau daryti projektus. Tie projektai yra įvairūs, bet dažniausiai juos turi daryti didžiąją dalį semestro, o pabaigoje pristatyti rezultatus ir parašyti raportą. Darbo reikia įdėti nemažai, o tai ypač atsiliepia semestro gale, kai tie visi projektai baiginėjasi ir dar reikia pradėti ruoštis egzaminams.

Egzaminai. Patys egzaminai, nėra sunkūs. Sakyčiau, net lengvesni, nei MIFe. Visos egzaminų užduotys dažniausiai jau būna matytos, nebūna nieko netikėto. Be to, dauguma dėstytojų padaro vadinamuosius „Sample exam“. Tai yra kitaip tariant egzamino generalinės repeticijos. Studentai sprendžia užduotis visiškai analogiškas egzaminui, tiesiog tos užduotys nėra vertinamos. Manau, tai padeda geriau pasiruošti egzaminui, be to nėra tokio streso, kai nežinai net ko tikėtis per egzaminą.

Tiesa, viena įdomi egzaminų ypatybė, kad kai kurie egzaminai vyksta žodžiu (nei MIFe nei Jacobse neturėjau nei vieno egzamino žodžiu, o Bolzane turėjau net 2). Pati egzamino žodžiu idėja gal ir nebloga, nes dėstytojui tikriausiai lengviau matyti „ant kiek studentas gaudosi“. Tačiau viena man nepatikusi ypatybė buvo, kad egzaminai vyko vadinamu „bilietų“ principu. Taigi turėdavai traukti bilietą su vienu arba vos keletu klausimų iš siauros kurso srities. Todėl gana daug priklauso nuo sėkmės, ar būsi gerai pasiruošęs būtent tam klausimui ar ne. Be to, daugiau nervų, kad ištrauksi būtent tą klausimą, apie kurį praktiškai nė nenutuoki (ačiū dievui man „traukt“ sekėsi).

Kursai, kuriuos mokiausi

Labai trumpai apie kursus, kuriuos mokiausi. Kadangi galėjau pasirinkti visiškai bet kokius kursus, pasirinkau, kas man pasirodė įdomiausia. Vienas kursas buvo skirtas bakalaurams, vienas magistrams, o visi likę yra vadinami „stream“ kursai, kuriuos gali pasirinkti tiek bakalaurai, tiek magistrai. Beje, projektus reikėjo ruošti visiem kursam išskyrus Formal Languages ir Introduction to Artificial Intelligence. Egzaminai žodžiu buvo iš Similarity Search ir Data Warehousing and Data Mining. Pažymiai mano buvo geri, įrašiau juos skliausteliuose. Bolzano universiteto vertinimo sistema trisdešimtbalė.

Formal Languages (bakalaurų kursas, pažymys 30/30). Nežinau, kaip paaiškinti kas tai per dalykas, be to turbūt daugelis iš šito blogo skaitytojų nutuokia. Iš esmės tai loginiai-matematiniai Computer Science pagrindai. Dėstė prof. D. Calvanese, superinis dėstytojas. Labai gerai dėsto ir išmano savo dalyką, be to yra daug pasiekęs ir žinomas šitoje srityje. Man kursas buvo gana lengvas, nors žinau, kad kam sunkiau sekasi su matematika, tai sunkiau ir su šito dėstytojo dėstomais dalykais sekasi.

Internet and Mobile Services (stream, pažymys 30/30). Kurso pagrindinė tema – programavimas mobiesiems telefonams su JAVA 2 Micro Edition platforma. Jei mėgsti programuoti, kursas įdomus. Dėstytojas dr. F. Ricci irgi labai geras. Dar mokėmės šiek tiek teorijos apie mobilių ryšių tinklus ir jų veikimo principus, kas bent jau man buvo šiek tiek nuobodžiau.

Introduction to Artificial Intelligence (stream, pažymys 29/30). Dalykas iš esmės turėjo būti įdomus, bet kažkodėl beveik visą medžiagą jau žinojau (nors tokio kurso ir neturėjau). Ir šiaip kursas buvo man per lengvas ir paviršutiniškas. Praktiniai užsiėmimai buvo visai nieko, bet paskaitos labai nuobodžios (paprasti dalykai buvo aiškinami labai išplėstai, su daug bla bla bla). Dėstytojas dr. S. Tessaris irgi neypač.

Computational Linguistics (stream, 26/30). Kursas gan įdomus, bent iš pradžių, vėliau truputi nusibodo. Dėstytoja dr. R. Bernardi irgi nebloga. Per paskaitas nagrinėjom teorinius pagrindus, kaip sudaryta žmonių kalba ir kaip iš sakinio „ištraukti“, ką jis reiškia. Temos: Context Free Grammars, Categorial Grammars, Lambda Calculus, Lambek Calculus ir pan. Per pratybas programavom ProLog'u.

Similarity Search (stream, pažymys 30/30). Super kursas ir dėstytojas – dr. N. Augsten. Kurso pagrindinė tema – Approximate String Matching. Tai yra kaip tiksliai ir efektyviai surasti duombazėje panašias simbolių eilutes („string“). Nagrinėjami metodai remiasi arba „String Edit Distance“ arba „Tree Edit Distance“.

Data Warehousing and Data Mining (magistrų kursas, pažymys 26/30). Iš esmės tai yra du kursai su dviem dėstytojais. Pusė semestro mokaisi „Data Mining“, pusė semestro „Data Warehousing“. Paskaitų ir kreditų šis kursas irgi turi dvigubai daugiau nei kiti. Net nežinau, kodėl jį padarė kaip vieną kursą, o ne kaip du. Man Data Mining dėstė dr. M. Kacimi, o Data Warehousing dr. J. Gamper. Abu dėstytojai šitą kursą dėsto pirmus metus, anksčiau vienas iš kursą dėsčiusių buvo lietuvis dr. A. Mažeika. Girdėjau atsiliepimų, kad jis buvo žiauriai griežtas. Ypač iš MIFo atvažiavusius lietuvių studentus „mylėdavo“. Su naujais dėstytojais, manau kursas truputi palengvėjo, nors ir dabar nebuvo labai lengvas. Šiaip man įdomesnė buvo Data Mining dalis, Data Warehousing buvo truputi nuobodi. Data Mining spėju numanot maždaug apie ką yra. O Data Warehousing buvo apie duomenų bazės kūrimo teorinius pagrindus: kokią schemą reikia naudoti, kad duomenų bazė veiktų greičiau, užimtų mažiau vietos, būtų patogesnė ir pan.

Taksistai Milane angliškai nešneka

Po siautulingo Naujųjų metų šventimo Nidoje ir sielą gaivinančių lindy hopo vakarėlių Vilniuje grįžau atgal į Bolzano pabaigti to, ką pradėjau. Keliavau su autobusu iki Rygos, tada skridau iki Milano (tiksliau Bergamo) oro uosto su Ryanair, miegojau hostelyje Milane ir kitą dieną keliavau su traukiniu į Bolzano. Kelionė plius minus pavyko gerai, bet apie viską nuo pradžių.

Rygoje belaukdamas Ryanair skrydžio, kaip visada susitikau krūvą lietuvių ir kaip visada Ryanair skrydis valandą vėlavo. Taigi į Bergamo oro uostą atskridau gan vėlai apie 12h nakties ir dar apie 45 min važiavau autobusu iki Milano. Paleido mus prie traukinių stoties. Buvau užsirezervavęs papigiai vietą Milano hostelyje ir planavau pėsčiom iki jo nusigauti (jis ne taip jau toli nuo traukinių stoties, apie 3 km). Ale vos nepasiklydau milžiniškoje ir gana įspūdingoje Milano traukinių stotyje (vos radau tuoletą, o po to vos radau išėjimą, nes pagrindinis išėjimas buvo užrakintas). Po to išėjau į miestą... Naktis, erdvės didžiulės, gatvės plačios, niekur nerandu gavių pavadinimų. Na galvoju bala nematė, reikia pasigauti taksi, jų prie stoties pilna šmirinėja. Viena bėda – Milane taksistai angliškai nekalba. Pirmiems dviem pasigautiem bandžiau paaiškint, kad noriu važiuoti iki to hostelio, dar žemėlapį rodžiau, bet, deja, nieko nepavyko. Pavyko iš trečio karto, nors ir tas taksistas angliškai nė bum bum. Nuvežė mane iki to hostelio, paėmė 10 eurų. Tai važiuodamas dar džiaugiausi, kad vis tik apsisprendžiau neieškot pėsčiom to hostelio, nes pats taksistas pirmyn atgal važinėjo ir itališkai keikėsi, kol surado tą mano hostelį miesto užkampyje.

Kitą dieną, gan pusėtinai išsimiegojęs, patraukiau apžiūrėt miesto. Hostelyje miegojau vienam kambaryje su tokiu serbu turistaujančiu Milane. Jis man paaiškino, kaip su metro nusigauti iki centro. Nors ir tai, kol susigaudžiau kaip tam metro reikia elgtis, truputi praėjo laiko (niekad nebuvau metro važiavęs). Bet po to, supratau, kad ten viskas gana paprasta ir patogu. Visai geras daiktas tas metro, reiktų gal ir Vilniuj tokio :). Taigi išlendu iš metro ir atsiduriu tiesiai vidury didžiulės aikštės su Milano katedra. Vaizdelis įspūdingas. Vos spėju nufotografuot katedrą, jau prisistato prie manęs negras ir siūlo kažkokią spalvotą apyrankę. Aš sakau, ne, nereikia, o jis man vis tiek „my friend, this is a gift from Afrika, bla bla bla“. Nu gerai užrišo jis man tą apyrankę, po to dar pasisiūlė nufotografuot mane prie Katedros (šiaip visai draugiškas ir nekenksmingas jis man pasirodė). Truputi baisu fotoaparatą buvo jam duot, bet galvoju vidury aikštės, pilna žmonių, nepabėgs jis su fotoaparatu. Na nufotografavo, grąžino fotoaparatą ir tada paaiškėjo jo tikslas: sako gal gali sušelpt pinigų nors truputi. Truputi susinervijau, sakau nieko neduosiu ir nuėjau. Nors po to net truputi sąžinė graužė, maloniai kalbėjo, šypsojosi visą laiką, gal ir galėjau duot bent eurą, kad taip jau įklimpau.

Milane daug laiko neturėjau, truputi pasivaikščiojau po centrą, dar iki tokios pilies su parku nuėjau ir jau laikas buvo traukt į traukinių stotį. Po to dar vaikščiodamas pilna tokių negrų sutikau, kurie visi siūlo arba tas spalvotas apyrankes, arba pardavinėja skėčius (kai buvau Milane truputi linojo). Toks jau jų biznis.

Grįždamas į Bolzano turėjau persėsti į kitą traukinį Veronoj. Taip jau išėjo, kad truputi užgaišau stotyje (besikalbėdamas su pora italų su kuriais traukinyje susipažinau) ir pavėlavau persėst į traukinį važiuojantį į Bolzano. Kitas traukinys buvo po 2 valandų, tai nusprendžiau nueit į miestą dar pasivaikščiot. Neturėjau žemėlapio, galvoju eisiu kur akys veda. Ėjau ėjau plačiausiomis gatvėmis kur akys vedė ir netyčia priėjau prie aikštės su žymiąja Veronos arena. Great success. Apžiūrėjau Veroną, pamačiau areną ir grįžau ramiai į Bolzaną. Bolzane pasijutau jau beveik kaip namuose, nedidelis miestelis, viskas pažįstama.

Taigi tiek šiam kartui. Liko man dar pusantro mėnesio slidinėt ir draugaut su itališkais makaronais ir grįšiu į Vilnių. Dar parašysiu apie mokslą Bolzane, nes nieko nerašiau. Bet gal jau pasibaigus egzaminams, bus daugiau laiko, be to galėsiu viską objektyviau įvertinti.

Nuotraukos iš Milano ir Veronos: http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20100108KelioneAtgalIBolzano#

Šventės, slidinėjimas ir dar šis bei tas

Slidinėjimas. Po pirmo mano įrašo bloge turbūt galvojot, kad nekoks bus iš manęs slidinėtojas. Labai norėčiau paprieštarauti, kad esu bent jau ne prastesnis už vidutinišką :). Po pirmo sunkaus karto, visi kiti kartai buvo vis lengvesni ir lengvesni. Šiandien buvau slidinėti ketvirtą kartą ir jau galiu pasigirti, kad galiu nusileisti nuo gan stačios „raudonos“ trasos be jokių pargriuvimų. Kitaip sakant jau truputi prasigudrinau, nors žinoma dar yra daug kur tobulėti.

Pas Jaunių dabar yra atvažiavę mama, brolis ir brolio žmona, tai kartu su jais buvau porą kartų slidinėti. O su slidinėjimo bilietu pasibaigė taip, kad dalinuosi jį su vienu kitu lietuviu (per pusę kainą padalinę kartu nusipirkom). Čia taip daug kas daro, mat nors ir yra ant slidinėjimo pasų nuotraukos, bet jų niekas netikrina. Tai dabar slidinėjimas man nebekainuoja, kainuoja tik slidžių nuoma. Jaunius tai slides visam sezonui išsinuomojęs, tai kartais iš jo pasiskolinu.

Slidinėjimo nuotraukos: http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091219SkiingInAlpeDiSiusi#

Bolzano žiema. Nors Bolzane paprastai labai retai sninga, šį sezoną, kažkaip mum su sniegu gan sekasi. Keletą kartų neblogai padrėbė. Dievinu sniegą. O apsnigti kalnai, tai išvis atrodo pasakiškai. Labai linksma kartais: vieną dieną matai pro langą apsnigtą kalną, kitą dieną atšyla, sniegas ištirpsta ir kalnas jau nebeapsnigtas :). Dar Bolzane iki Kalėdų veikė toks Kalėdinis turgelis centre, kur krūvą Kalėdinių suvenyrų galimėjo nusipirkt. Buvom mes ten vieną kartą nuėję su chebra Kalėdinio karšto vyno pratestuot. Na kitaip sakant, žiūrėkit nuotraukas:

http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091204BolzanoZiema#

Gyvenimas bendrabutyje per atostogas. Bendrabutyje iš ~100 gyventojų dabar likom keturiese. Aš, Jaunius, Pavelas (bulgaras) ir Nihan (turkė). Dar viena turkė (Sinah) buvo pasilikus per Kūčias, bet per Kalėdas jau išvažiavo į Milaną pas draugę kažkokią. Tai tylu, ramu dabar bendrabutyje, truputi nuobodu. Užtat internetas nors kartą greitas :) (normaliom dienom pas mus jis tragiškas). O per Kūčias ir Kalėdas pasidarėm bendras vakarienes iš to ką turėjom ir ką mokėjom, ir tiek. Na, bet užtat aš turiu planą-kabaną aplankyti Lietuvėlę per Naujuosius, taip kad laikykitės!

Čia įdėjau keleta nuotraukų iš Kūčių ir Kalėdų (kartu su kitais mūsų bendro maisto gaminimo baliais)

http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091004BolzanoMaistas#

Slidinėjimo sezono atidarymas

Vakar atidariau savo slidinėjimo sezoną. Čia buvo mano pirmas slidinėjimo kalnuose kartas, todėl įspūdžių nemažai.

Susimokėję už nepigias paslaugas ir apsiginklavę kas slidėmis, kas snieglentėm nuskubėjom prie keltuvo į trasas. Per savo kvailumą palikau savo slidžių lazdas keltuvo išorėje (nors šiaip keltuvo išorėje reikia palikti tik slides, tam yra specialūs dėklai), tai viena lazda vos nenukrito nuo keltuvo. Ne kartą besibraukiant jai per medžių šakas, jau maniau, kad nukris, bet šiaip taip išsilaikė.

Bet džiaugtis „sėkminga“ pradžia teko neilgai. Sulaužiau vieną savo slidžių lazdą dar net nespėjęs nučiuožti iki trasos. Stebėtina, kaip greitai jos lūžta! Vos pirmą kartą parkritau ir sulūžo. Gerai, kad nunešus sulūžusią lazdą, man ją pakeitė ir mokėti papildomai nereikėjo.

Pradžia slidinėjimo buvo katastrofiškai sunki. Kadangi jau buvau ne kartą slidinėjęs „lygumų“ slidėmis Vilniuje, maniau bus nesunku išmokti. Tačiau tarp lygumų ir kalnų slidinėjimo skirtumas labai didelis. Visų pirma, kalnų slidės daug slidenės, todėl nenuostabu, kad pirmas dalykas, kurį visi išmoksta užsidėję kalnų slides yra kaip „stabdyti“. Stabdyti reikia išskėtus kojas ir slides nukreipus įstrižai vieną į kitą. Tai pradžioj ir slidinėji visą laiką pritūpęs ir išsiskėtęs kaip koks nežinau kas. Vos pabandai atsistot tiesiau, tai pasileidi dideliu greičiu į priekį ir krenti. Dar mano trasa nebuvo pati lengviausia (pačių pradedančiųjų trasa kažkodėl buvo uždaryta), tai pradžioj dribau be perstojo, net jokie išsiskėtimai nepadėjo.

Bet nieko. Kaip A. Valinskas kažkada sakė, „ąžuolai šiltnamiuose neauga". Dar pamačiau pora pražilusių bobučių besinešant slides ir pagalvojau: „jeigu jos gali slidinėt, galiu ir aš“. Ir apskritai sunku suprast, kaip tie visi vaikai ir senukai čiuožia nežmoniškais greičiais nesuklupdami, o tu pats vos pajudi išsiskėtęs ir drimbi kas 100 m. Bet galiausiai išmokau bent išsiskėtus nepargriūti, o po to po truputi ir posūkius daryti. Paskutinį kartą jau čiuoždamas visą trąsą nenugriuvęs įveikiau.

Na galiausiai apibendrinus visai patiko. Dar galėjau pasiguosti bent tuo, kad tiem, kas pirmą kartą bandė snieglentę sekėsi ne ką geriau. Ir, beje, labai gražus kraštovaizdis slidinėjimo vietos. Reiks pagalvot apie sezoninį bilietą, nes jis nors ir nepigus, bet per 7-8 slidinėjimo kartus jau atsiperka. Beje, už slidinėjimą mes visi suplojom beveik po 50 eurų (30 už slidinėjimą, 18 už slidžių nuomą).

Čia keletas nuotraukų (ne mano darytų, o Pavelo, kuris kartu važiavo):

http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091207SkiingInObereggen#

Venecija

Pirmadienį ir antradienį praleidau gondolų mieste. Šiuo metu ten vyksta didelė šiuolaikinio meno paroda. Grupė dizaino studentų iš Bolzano universiteto ten važiavo pamatyti tos parodos (jiem universitetas dalį kelionės kainos kompensavo), tai keletas iš mūsų (aš, Jaunius ir Pavel) nusprendėm prie jų prisijungti.

Venecija vienas iš miestų, kurį reikia pamatyti. Visų pirma Venecijoje nėra nei vienos mašinos. Čia visos gatvės yra tokios siauros, kad mašinos čia paprasčiausiai niekur net netilptų. Jei atvažiuoji į Veneciją su mašina, tai ją tenka palikti stovėjimo aikštelėje prie miesto, o toliau - pėsčiomis arba vandens transportu.

Kitas įdomus dalykas yra vandens autobusai. Tai laivai funkcionuojantys visiškai analogiškai autobusams. Jie stoja šalia tokių platformų ant kranto, kurios atitinka autobusų stoteles. Ir net iš vidaus tie laivai atrodo grynai, kaip autobusai. Beje, verta paminėti, kad net policija Venecijoje plaukioja su laivais :).

Pastatai mieste iš išorės nė kiek nerenovuoti. Bandoma išlaikyti juos kuo autintiškesnius. O gatvės kaip jau minėjau labai siauros. Ir viskas einant tolyn kartojasi ir kartojasi. Jausmas kaip tikram labirinte. Orientuotis beveik neįmanoma. Dar Venecijoje, žinoma, daugybė kanalų ir tiltų. Kažkas sakė, kad Venecijoje yra virš tūkstančio tiltų.

Na, žodžiu, man buvo įdomu viską pamatyti ir patiko. Dar kaip minėjau buvome meno parodoje. Paroda irgi visai nieko. Apie ją daug nepapasakosi, reikia pamatyti.

http://picasaweb.google.co.uk/karolis.uziela/20091116Venecija# - Nuotraukos iš Venecijos

http://picasaweb.google.co.uk/karolis.uziela/20091116BiennaleParoda# - Nuotraukos iš parodos

Ką Karolis veikia Italijoj?

Rodos, ką tik atvažiavau, bet semestras jau kaip reikiant įsibėgėjo. Aš tuo tarpu, be mokslo, dar susiradau sau krūvą užsiėmimų (kaip visada dalyvauju, visur kur įmanoma, savam stiliuj).

Choras. Kas mane gerai pažįsta, žino, kad prie progos mėgstu užtraukti vieną kitą natą :). Jau seniai norėjau pabandyti lankyti chorą, o dabar kaip tik pasitaikė nebloga proga. Chorą kaip tik organizuoja vienas lietuvis studentas - Simonas. Bet turim kiek vyresnį užsiėmimų vadovą italą, kuris dėl kažkokių priežasčių netingi su mumis terliotis. Gan keista, nes choras nemokamas, tai kažin ar tas italas choro vadovas kažką gauna.

Narių chore nedaug, 10 – 15, ir nelabai reguliariai visi vaikšto (aš pats kol kas tik vieną užsiėmimą praleidau). Merginų šiek tiek daugiau, bet vaikinai kažkodėl reguliariau vaikšto, tai gaunasi maždaug po lygiai. Dainuojam angliškai ir itališkai. Dainuojant dėl italų kalbos problemų nekyla, nes dainuoji, kas parašyta ir tiek. Tačiau truputi nesmagu, kad vadovas nekalba angliškai. Tai tik iš išraiškos ir balso tono galiu suprast, ar pataikom mes dainuodami į natas ar nelabai :). Bet nieko, kartais man kolegos išverčia, ką vadovas kalba.

Dainavimo lygis kol kas mano neypač, bet nieko, svarbu priėmė :). Po truputi tobulėju, o tai svarbiausia. Išsiaiškinom, kad mano balsas yra baritonas (vidutinio aukštumo), kas truputi lėva, kadangi mūsų chore dažniausiai baritono rolės nereikia... Tai kol kas dar mėtausi ir bandau dainuot tai tenoru (aukštai), tai bosu (žemai). Bosu lengviau sekasi į natas pataikyt, bet pačių žemiausių natų negaliu išdainuot. Tenoru kol kas sunkiai sekasi, bet galbūt ateičiai būtų didesnis potencialas, nes aukštas natas galima išmokti išdainuot, o žemų, jei jau Dievas nedavė, tai ir neištrauksi...

Karatė. Tas pats Simonas, kuris organizuoja chorą, dar organizuoja ir karatė. Iš pradžių maniau, kad ne, karatė tikrai ne man. Man labiau prie širdies šokiai, o ne muštynės. Be to ir kainuoja gan brangiai (130 eurų už semestrą). Ale, Simonas pasiūlė ateit vieną kartą pabandyt nemokamai, pamaniau kodėl gi ne. Pabandžiau. Patiko.

Mušimosi kol kas per užsiėmimus visai nedaug, o tiksliau išvis nėra :). Darom tik pratimus visokius, mokomės kaip reikia taisyklingai smūgiuot. Tas taisyklingas smūgiavimas, tai man net šiek tiek primena šokių pamokas, ypač lindy hopo. Ranką laikyk taip, o ne kitaip, smūgiuok iš kūno, sulenk kelius. Same stuff. Tik va čia muzikos nėra :). Pradžioj ir pabaigoj darom labai daug įvairių fizinių pratimų (turbūt mažiausiai pusę laiko iš 1,5 val užsiėmimo skiriam pratimams). Bet tie pratimai man labai patinka, pagrinde dėl jų ir lankau. Grįžęs į Vilnių kažin ar toliau kovos menus kokius nors lankysiu, nes kaip jau sakiau, man šokiai labiau prie širdies. Tačiau kūną palavint niekada ne pro šalį. Turėtų ir lindyhopui naudos būti :). Beje, mes čia mokomės modernią karatė, o ne tą grynai tradicinę. Nelabai nusimanau, kuo jos skiriasi. Bet vadovas turi juodą diržą, tai turbūt nėra lėvakas :). Tarp kitko, užsiėmimai vyksta vokiškai, bet tai irgi nedidelė problema.

Joga. Tam, kad maža nepasirodytų, dar užsirašiau į jogos pamokas. Kainuoja nebrangiai, 20 eurų už 10 užsiėmimų. Užsiėmimai vyksta irgi vokiškai, bet dažniausiai išverčia man kas nors. Per užsiėmimus darom visokius kūno pratimus, kurių dauguma yra lankstumo (kai kurie panašūs į karatė pratimus). Tačiau kai kurie pratimai pratimai tai jau net neaišku ar lankstumo, ar labiau šiaip kažkokie ritualai. Dar kvėpavimo pratimų keletą darom. O tarp pratimų visada būna relaksacijos pauzės. Yra trys relaksacijos pozos (gulint ant pilvo, gulint ant nugaros ir atsiklaupus ant kelių). Pabaigoj užsiėmimų būna ilga (5-10min.) relaksacijos pauzė, per kurią taip atsirelaksuoji, kad jai pasibaigus jautiesi kaip gerai pamiegojęs :). Taigi mėgstantiems parelaksuoti ir pasilankstyti joga pats tas. Man irgi patinka :).

Hiking. Vos atvažiavęs į Italiją negalėjau atsidžiaugti kalnais, bet ir dabar vis dar negaliu. Praeitą šeštadienį buvau nerealiam žygyje į kalnus. Lipom į kalnus esančius šalia Merano miesto (pusvalandis su traukiniu nuo Bolzano). Kadangi vakare anksti temsta, o be to ir paskutinis funikulierius nuo kalno yra 18:00, tai turėjom anksti keltis, kad spėtume apeiti visą maršrutą. Taigi kėliausi 5:30, o 6:30, jau sėdėjau traukinyje į Merano :).

Bet buvo VERTA. Vaizdai kalnuose tiesiog pribloškiantys. Kas įdomu, tai, kad kalnai toje vietoje yra “trijų aukštų”. Iš pradžių kelėmės į milžinišką kalną funikulierium. Tada šiek tiek paėjėję, lipom į žiauriai didelius kalnus esančius ant to milžiniško kalno. Viršuje tų žiauriai didelių kalnų pamatėm daug sniego ir kalnų ežerus. Be to šalia ežerų dar pamatėm didžiulius sniego kalnus (“trečias aukštas”). Į tuos jau nebelipom, nebūtume spėję per vieną dieną. Bet ką čia daug papasakosi. Let the pictures do the talking:
http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091031MeranoHike

Dar prieš pora savaičių buvom įkopę į vieną kalną prie pat mūsų miesto. Ant to kalno yra toks kryžius, kuris ir buvo mūsų kelionės tikslas. Bet čia toks kasdienis kopinėjimas, nepalyginsi su Merano kalnais. Keletas nuotraukų:
http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091025KelioneIkiKryziaus#

Išvados. Taigi susumavus gaunasi, kad pirmadieniais ir trečiadieniais lankau chorą, antradieniais ir ketvirtadieniais karatė, penktadieniais jogą, o savaitgaliais hike‘inu ir tūsinuosi. Tūsų tiesa jau sumažėjo, tie ketvirtadieniniai uni-parčiai jau atsibodo ir išsisėmė, nebevisada ten einu. Bet atsiranda šiaip visokių atsitiktinių. Kyla klausimas, o kada mokytis? Na kol kas viską spėju. Apie mokslą, beje, kada nors vėliau parašysiu ;).

Šiek tiek naujų įspūdžių

Torggelen. Torggelen – tai šio krašto žmonių svarbios rudeninės tradicijos pavadinimas. Tradicijos esmė yra eiti pas ūkininkus į svečius valgyti tradicinio maisto ir paragauti naujo šių metų vyno. O vienas iš pagrindinių patiekalų visada būna kepti kaštonai. Aš net nežinojau, kad juos galima valgyti :). Iškepa kaštonus, o tada nusilupi su nagais ir skanauji. Visai skanu :). Kaštonai panašūs kaip Lietuvoj, bet sako, kad yra dvi rūšys: viena valgoma, kita nevalgoma, nors labai panašiai jos atrodo.

Tai va, belieka paminėti, kad mes šitą tradiciją išbandinėjom su kitais Bolzano lietuviais (apie 12 lietuvių buvo ir pora užsieniečių). Kėlėmės su keltu į kalną ir ėjom pas ūkininkus valgyt (aišku ne už dyką). Dar beeidami sušokom liaudišką šokį („Bitute pilkoji, kur tu medų nešioji...“). Pripešėm iki soties, jau vos pajūdėt į galą galėjom. Bet judėt reikėjo, nes buvo vėlus vakaras, o keltai taip vėlai jau nebevažiavo. Taigi viena iš smagiausių dalių buvo eiti pėščiom nuo kalno :). Tamsu visiškai buvo, nors ir turėjom keletą prožektorių, bet vis tiek buvom pasiklydę truputi vienu

momentu :). Kelias žiauriai status... Bet nieko, per geros pusantros valandos nusigavom į kalno papėdę ir tada pėstute atgal į miestą.
http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091012Torggelen

Messner Mountain Museum. Kadangi keletas iš mūsų erasmusininkų nusipirkom dviračius (papigiai, dėvėtus), tai nusprendėm šeštadienį su dviračiais nukeliaut iki netoliese kalne esančios pilies su muziejum. Tikrai neprašovėm – nerealiai patiko. Pilies ekspoziciją sudarinėjo vienas po pasaulį pakeliavęs alpinistas. Kiek supratau, muziejaus idėja yra maždaug pademonstruoti kaip skirtinguose kraštuose atrodo kalnai ir žmonių kultūra. Labai daug tibetietiško – kinietiško stiliaus piešinių ir skulptūrų. Taip pat daug alpinizmo įrangos ekspozicijų, žymių alpinistų asmeninių daiktų ir pan. Pvz. buvo stiklainis su Edmund Hillary (pirmas žmogus įkopęs į Everestą) plaukais :). Na ir kas be ko, kadangi pilis gana aukštai, tai galima pasidairyti gražių vaizdų :).

http://www.messner-mountain-museum.it – muziejaus webpage

http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091017KelioneIPili

Purple vodzka party. Tą patį šeštadienį dar spėjau sudalyvaut purple vodzka party (kažkas sugalvojo suorganizuot tokį mūsų barake). Visi turėjo violetine spalva apsirengt, o tiem, kas neapsirengė, už bausmę buvo violetine spalva nulakuoti nagai :). Dar šito parčio esmė buvo gert vodzką, kaip iš pavadinimo aišku. Daug neprisigėriau, nes jau rytojui šį bei tą buvau numatęs :). Šiaip visai smagu buvo.

Jei jau prakalbom apie parčius, tai man Bolzano parčiuose beveik visada trūksta šokių :). Dauguma parčių vyksta baruose – pubuose, kur ten į vidų net kartais sunku būna įsigrūst, o apie vietą šokt tai tik pasvajot. Labiau tokie pabendravimo parčiai. Nors būna ir su šokiais. Kas gerai, kad parčiai bent jau visada turi kokią nors temą. Pvz, Black&White party (visi turi rengtis baltai – juodai), Shisha party (kaljano partis), Helium party (visi traukia helį iš balionų ir kalba plonu balsu, kaip amerikietiškuose filmuose). Tai va tiek apie parčius. Daug jų vyksta, bet šiaip nieko ypatingo.

http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091017PurpleVodzkaParty

http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091010Flashback80sParty - čia iš kito parčio

San Genesio barbekiu. Tam, kad savaitgalis būtų pilnai išpildytas, tai prisijungiau prie grupėlės, kuri sekmadienį suplanavo keliauti ant kalno ir pasidaryti barbekiu. Pasirodo, kalnas buvo tas pats į kurį mes ėjom ragaut „Torggelen“. Bet nieko, vis tiek smagu buvo. Bloga žinia – paskutinis keltas nuo kalno buvo 18:00, o mes atėjom 18:03 :). Teko vėl kabarotis pėsčiom nuo kalno. Bet šį kartą paprastesnį, asfaltuotą maršrutą pasirinkom, tai viskas gerai buvo. Beje, kalnuose žiaaauriai skanūs obuoliai, kriaušės ir vynuogės (pasivogėm truputi).

http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091018BBQInSanGenesio