Ką Karolis veikia Italijoj?

Rodos, ką tik atvažiavau, bet semestras jau kaip reikiant įsibėgėjo. Aš tuo tarpu, be mokslo, dar susiradau sau krūvą užsiėmimų (kaip visada dalyvauju, visur kur įmanoma, savam stiliuj).

Choras. Kas mane gerai pažįsta, žino, kad prie progos mėgstu užtraukti vieną kitą natą :). Jau seniai norėjau pabandyti lankyti chorą, o dabar kaip tik pasitaikė nebloga proga. Chorą kaip tik organizuoja vienas lietuvis studentas - Simonas. Bet turim kiek vyresnį užsiėmimų vadovą italą, kuris dėl kažkokių priežasčių netingi su mumis terliotis. Gan keista, nes choras nemokamas, tai kažin ar tas italas choro vadovas kažką gauna.

Narių chore nedaug, 10 – 15, ir nelabai reguliariai visi vaikšto (aš pats kol kas tik vieną užsiėmimą praleidau). Merginų šiek tiek daugiau, bet vaikinai kažkodėl reguliariau vaikšto, tai gaunasi maždaug po lygiai. Dainuojam angliškai ir itališkai. Dainuojant dėl italų kalbos problemų nekyla, nes dainuoji, kas parašyta ir tiek. Tačiau truputi nesmagu, kad vadovas nekalba angliškai. Tai tik iš išraiškos ir balso tono galiu suprast, ar pataikom mes dainuodami į natas ar nelabai :). Bet nieko, kartais man kolegos išverčia, ką vadovas kalba.

Dainavimo lygis kol kas mano neypač, bet nieko, svarbu priėmė :). Po truputi tobulėju, o tai svarbiausia. Išsiaiškinom, kad mano balsas yra baritonas (vidutinio aukštumo), kas truputi lėva, kadangi mūsų chore dažniausiai baritono rolės nereikia... Tai kol kas dar mėtausi ir bandau dainuot tai tenoru (aukštai), tai bosu (žemai). Bosu lengviau sekasi į natas pataikyt, bet pačių žemiausių natų negaliu išdainuot. Tenoru kol kas sunkiai sekasi, bet galbūt ateičiai būtų didesnis potencialas, nes aukštas natas galima išmokti išdainuot, o žemų, jei jau Dievas nedavė, tai ir neištrauksi...

Karatė. Tas pats Simonas, kuris organizuoja chorą, dar organizuoja ir karatė. Iš pradžių maniau, kad ne, karatė tikrai ne man. Man labiau prie širdies šokiai, o ne muštynės. Be to ir kainuoja gan brangiai (130 eurų už semestrą). Ale, Simonas pasiūlė ateit vieną kartą pabandyt nemokamai, pamaniau kodėl gi ne. Pabandžiau. Patiko.

Mušimosi kol kas per užsiėmimus visai nedaug, o tiksliau išvis nėra :). Darom tik pratimus visokius, mokomės kaip reikia taisyklingai smūgiuot. Tas taisyklingas smūgiavimas, tai man net šiek tiek primena šokių pamokas, ypač lindy hopo. Ranką laikyk taip, o ne kitaip, smūgiuok iš kūno, sulenk kelius. Same stuff. Tik va čia muzikos nėra :). Pradžioj ir pabaigoj darom labai daug įvairių fizinių pratimų (turbūt mažiausiai pusę laiko iš 1,5 val užsiėmimo skiriam pratimams). Bet tie pratimai man labai patinka, pagrinde dėl jų ir lankau. Grįžęs į Vilnių kažin ar toliau kovos menus kokius nors lankysiu, nes kaip jau sakiau, man šokiai labiau prie širdies. Tačiau kūną palavint niekada ne pro šalį. Turėtų ir lindyhopui naudos būti :). Beje, mes čia mokomės modernią karatė, o ne tą grynai tradicinę. Nelabai nusimanau, kuo jos skiriasi. Bet vadovas turi juodą diržą, tai turbūt nėra lėvakas :). Tarp kitko, užsiėmimai vyksta vokiškai, bet tai irgi nedidelė problema.

Joga. Tam, kad maža nepasirodytų, dar užsirašiau į jogos pamokas. Kainuoja nebrangiai, 20 eurų už 10 užsiėmimų. Užsiėmimai vyksta irgi vokiškai, bet dažniausiai išverčia man kas nors. Per užsiėmimus darom visokius kūno pratimus, kurių dauguma yra lankstumo (kai kurie panašūs į karatė pratimus). Tačiau kai kurie pratimai pratimai tai jau net neaišku ar lankstumo, ar labiau šiaip kažkokie ritualai. Dar kvėpavimo pratimų keletą darom. O tarp pratimų visada būna relaksacijos pauzės. Yra trys relaksacijos pozos (gulint ant pilvo, gulint ant nugaros ir atsiklaupus ant kelių). Pabaigoj užsiėmimų būna ilga (5-10min.) relaksacijos pauzė, per kurią taip atsirelaksuoji, kad jai pasibaigus jautiesi kaip gerai pamiegojęs :). Taigi mėgstantiems parelaksuoti ir pasilankstyti joga pats tas. Man irgi patinka :).

Hiking. Vos atvažiavęs į Italiją negalėjau atsidžiaugti kalnais, bet ir dabar vis dar negaliu. Praeitą šeštadienį buvau nerealiam žygyje į kalnus. Lipom į kalnus esančius šalia Merano miesto (pusvalandis su traukiniu nuo Bolzano). Kadangi vakare anksti temsta, o be to ir paskutinis funikulierius nuo kalno yra 18:00, tai turėjom anksti keltis, kad spėtume apeiti visą maršrutą. Taigi kėliausi 5:30, o 6:30, jau sėdėjau traukinyje į Merano :).

Bet buvo VERTA. Vaizdai kalnuose tiesiog pribloškiantys. Kas įdomu, tai, kad kalnai toje vietoje yra “trijų aukštų”. Iš pradžių kelėmės į milžinišką kalną funikulierium. Tada šiek tiek paėjėję, lipom į žiauriai didelius kalnus esančius ant to milžiniško kalno. Viršuje tų žiauriai didelių kalnų pamatėm daug sniego ir kalnų ežerus. Be to šalia ežerų dar pamatėm didžiulius sniego kalnus (“trečias aukštas”). Į tuos jau nebelipom, nebūtume spėję per vieną dieną. Bet ką čia daug papasakosi. Let the pictures do the talking:
http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091031MeranoHike

Dar prieš pora savaičių buvom įkopę į vieną kalną prie pat mūsų miesto. Ant to kalno yra toks kryžius, kuris ir buvo mūsų kelionės tikslas. Bet čia toks kasdienis kopinėjimas, nepalyginsi su Merano kalnais. Keletas nuotraukų:
http://picasaweb.google.com/karolis.uziela/20091025KelioneIkiKryziaus#

Išvados. Taigi susumavus gaunasi, kad pirmadieniais ir trečiadieniais lankau chorą, antradieniais ir ketvirtadieniais karatė, penktadieniais jogą, o savaitgaliais hike‘inu ir tūsinuosi. Tūsų tiesa jau sumažėjo, tie ketvirtadieniniai uni-parčiai jau atsibodo ir išsisėmė, nebevisada ten einu. Bet atsiranda šiaip visokių atsitiktinių. Kyla klausimas, o kada mokytis? Na kol kas viską spėju. Apie mokslą, beje, kada nors vėliau parašysiu ;).